prasta rega
Gaivus šalto vandens pliūpsnis prasibūdinimui iš miegų ir iškart pirmieji dienos darbai. Kelionė į maniežą pravesti porą fizinio pasiruošimo treniruočių kitiems, tada grįžti namo pietų, pasistiprinti, pailsėti ir po trijų valandų judėti pačiam į Goal ball’o treniruotę, po kurios seka vėl treniruočių vedimas kitiems. O tada grįžti pas žmoną ir mėgautis likusiu vakaru. Tokia yra Juozo Eigmino dienotvarkė.
Rytas namuose ir momentas matant save ryškiai
Juozo rega yra kartu dovana ir problema su kuria jis susiduria kasdien. Mat jam būnant 8 metų tėvai pastebėjo, kad vis sunkiau sekasi pataikyti į sąsiuvinio eilutes, taigi pradėję aiškintis, atrado, kad Juozas turi retą genetinę ligą, kurios metu regėjimas vis silpnėja, aklumas gal ir negresia, bet situaciją reikia stebėti. Vaizdas, kurį jis mato, dažniausiai yra neryškus. Tarkim ištiesus savo ranką, plaštaka tampa išsiliejus, pagal medicininius terminus jo matymo laukas yra kažkur apie vieną metrą. Bet tai nestabdo atleto siekti visų išsikeltų tikslų. Kaip pats sako: “Nors ir turiu regėjimo negalią, man tai reiškia tik tiek, kad reiks truputi daugiau pastangų, kad pasiekčiau tą patį ką ir kiti ar net daugiau.”
Juozas ir sportas yra du neatskiriami dalykai: “Kai buvau 10 metų, mano gyvenime atsirado parkour’as, tuo metu tai buvo didžiausia kada nors jausta aistra sportui, kai nuo ryto iki vakaro galvoje vien parkour’as. Jei ne pats šokinėji, tai žiūrinėji įvairius video, domiesi naujienomis ir panašiai, paskui eini pats bandyti pamatytų triukų. Mano tėtis padėjo sukonstruot pirmąją parkour’o aikštelę Radviliškyje, kuri pradžioje stovėjo mūsų kieme, tik paskui perkėlėme ją į miesto parką, savivaldybei leidus. Mane dar ir dabar stebina, kaip aš sugebėdavau atlikti visus techniškus šuolius ant turėklų, kurių praktiškai nematydavau, mat visą tą aikštelę pagrinde ir sudaro tik turėklai ir kelios sienos. Kartu su manimi dažniausiai treniruodavosi dar 4 draugai. Kartu įkūrėme parkour’o komandą “inspiration Tm” su kurią dar ir iki šiol esam nenutraukę ryšių ir darom kasmėnesinius susitikimus.
Juozo rodomi pratiami vakarinėje treniruotėje
Šis judėjimo menas gyvenime davė daug naudos. Pirmiausia išmokė nekreipti dėmesio į savo regos sutrikimą ir leido suprasti, kad vis tiek viskas yra įmanoma, o visos kliūtys peršokamos. Aišku, turėjau išmokti geriau jausti aplinką, tarkim paliesti tašką A, iš kurio šoku į tašką B, pajausti visus nelygumus ir atstumą, tiesiog, kad geriau orientuočiausi erdvėje. Bet būdavo, išlįsdavo ir jaunatviškas azartas, kur tiesiog send’inu* triukus ir žiūriu kaip gausis. Taip gaudavau ir vieną kitą traumą. Na o antra, tai leido man sustiprėti fiziškai ir išlavino tikrai neblogą šuolį, kuris vėliau pasitarnavo atletikoje.
Juozas be parkour’o yra ir talentingas lengvosios atletikos sportininkas, turintis nemažą bagažą žinių keliose atletikos atšakose, tokiose kaip: šuolis į tolį ir aukštį, bei ieties metimas. “Į atletiką mane atsivedė vienas iš draugų su kuriuo parkour’indavome. Pirma treniruotė buvo Šiauliuose, kai man buvo 12 metų. Patekau pas Janiną Tribienę, kurį pastebėjo, jog turiu tikrai neblogą šuolį ir kartu su olimpiete Dovile Kilty pas ją augom ir treniravomės. 16 metų išvažiavau į pirmąjį Europos čempionatą, kuris vyko Welse. Po jo pamatėme, kad rezultatai yra tikrai geri, atsirado pirmieji uždarbiai iš sporto. Nuo tada prasidėjo parkour’o mažinimas gyvenime, nes reikėjo į viską žiūrėti profesionaliau, neprisidaryti nereikalingų traumų, vertinti finansinį stabilumą, taip panyrau į atletiką 100proc.
Juozas Eigminas
Kalbant apie pasiekimus, tai esu buvęs Europos čempionų šuolyje į tolį U20 kategorijoje. Tarp suaugusiųjų medalių neteko dar parsivežt, bet galiu pasigirti 7 vieta pasaulyje ir 4 vieta Europoje. Nušokdavau apie 6.30m, dabar jau tiksliai neprisimenu. Tačiau prasidėjus su šuoliais susijusiomis traumomis, kelio ir antkaulių uždegimas, akis patraukė ieties metimas.
Nors iš pradžių metimas patiko, net labai patiko, nuvertinau šią rungtį, nesitikėjau, kad čia tiek daug technikos reikalaujanti atšaka. Bet treniruočių nemečiau, nors tuo metu ir pasibaiginėjau šuolio į tolį specialybės bakalaurą. Tada išvažiavau į Vilnių toliau dirbti su ietimi, kur gavau nuostabų trenerį Edmuntą Matusevičių, kuris treniruoja Lietuvos ieties rekordininką Edį Matusevičių. Iš jų be proto daug išmokau. Eiti kartu koja kojon su tokiais sportininkais yra garbė ir atsakomybė tuo pačiu. Nors per tuos 3 metus gal ir nepavyko iškovoti didelių pasiekimų ar perprasti šią rungtį, bet treniruodamasis ir stebėdamas trenerių darbą, sukaupiau daug naudingos patirties ir galiausiai pats tapau treneriu.
Treniruoju paprastus žmones, kurių tikslas yra sustiprėti fiziškai. Praėjęs skirtingas atletikos šakas gavau įvairiapusiškos patirties kūno stiprinime, pavyzdžiui šuoliai išmokė kaip geriausią stiprinti apatinę kūno dalį, o ieties metimas davė žinių kaip treniruoti viršutinę kūno dalį. Tai dabar vesdamas treniruotes bandau išlaikyti balansą visame kūne, kad žmogus stiprėtų įvairiapusiškai. Pirma dalis būna skirta atletiškumui lavinti, o antra fiziniam pasirengimui su svoriais salėje.
Labai daug laimės suteikia klientų pasiekimai. Tai nebūtinai kažkokie asmeniniai rekordai, bet gali būti ir tam tikras jų baimių įveikimas. Tarkim, yra kas bijo užšokti ant nedidelės pakylos, tai mes su jais dirbam nuo mažiausių žingsnelių ir galu gale matome progresą. Tas turbūt labiausiai ir motyvuoja toliau likti treneriu. Taip pat turiu ir profesionalę atletę - šuolininkę į tolį, kuri dalyvauja įvairiuose Lietuvos čempionatuose. Čia ypač smagu perduoti savo praeities žinias naujos kartos sportininkei.
Goal Ball'o treniruotė
Paklausus Juozo ar kokie kiti pojūčiai yra sustiprėję turint silpnesnę regą, nusijuokė ir sakė: “Jau tris metus lavinų klausą žaisdamas Goal Ball’ą. Priklausau Lietuvos rinktinei, su kurią šį gruodį vyksime į Didžiąją Britaniją, į Europos čempionatą. Mūsų pagrindinis tikslas yra pirma vieta ir kelialapis į kitąmet vykstančias parolimpines žaidynes. Jei pateksime, būtų labai smagu prisidėti prie jau patyrusios Lietuvos goall ball’o komandos ir parsivežti iš ten aukso medalius.
Goal Ball'o treniruotė, žaidimo momentai
Na, o tada lauks užsitarnautas bent jau poros mėnesių poilsis, kurį galėsiu skirtai savo žmonai ir sau, man tai yra didžiausia laimė. Yra nemažai žaidimų kuriuos mėgstu žaisti laisvu laiku per ps5, bet tam turi padėti Vikintė (žmona), tai dažniausiai ji sako kur man reikia eiti žaidimo metu, o aš tiesiog valdau žaidimų veikėjus. Taip pat gal pavyks ir vėl trumpam grįžti į parkour’o pasaulį, visgi tai vis dar užimą nemažą vietą mano širdyje.
Namų laimė
Parkour'as visad išlaikys svarbią vietą širdyje
Titas Valionis, 2023m.
